Estai
Estai nacionaliniais kostiumais
Gyventojų skaičius 1 100 000
Populiacija šalyse Estija:
  907 628[1]

Suomija:
  29 080[2]
JAV:
  25 034
Kanada:
  24 000[3]
Švedija:
  23 000
Jungtinė Karalystė:
  14 000[4]
Rusija:
  7 778
Australija:
  7 543[5]
Vokietija:
  5 000
Norvegija:
  2 871[6]
Ukraina:
  2 868[7]
Airija:
  2 373[8]
Latvija:
  2 336[9]
Belgija:
  2 000[10]

Kalba (-os) estų, veru
Religijos liuteronybė
Giminingos etninės grupės eilės tvarka artimiausi: vodai, lyviai, suomiai, ižorai, karelai, vepsai

Estai (est. eestlased) – tauta, priklausanti finougrų šeimos finų grupei; artimi suomiams. Gyvena daugiausia Estijoje ir kalba estų kalba. Nors tradiciškai estai grupuojami su Baltijos šalių tautomis latviais ir lietuviais, iš tiesų estai kalbiškai su latviais ir lietuviais nesusiję.

Istorija

redaguoti

Priešistoriniai laikai

redaguoti

Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinė estų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų.[11] Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kad finougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajame bronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e.[12][13]

Maždaug iki XIX amžiaus vidurio estai save vadino maarahvas tautovardžiu, kas reikštų 'žemės žmonės', ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomu eestlased 'estai' tautovardžiu.[14] Pavadinimas Eesti, arba Estija, siejamas su Aesti (aisčiai), kurį 98 m. panaudojo romėnų istorikas Tacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuo Vyslos.

Pirma išlikusi estų kalbos knyga parašyta 1525 m., o seniausių estų kalbos pavyzdžių yra XIII a. kronikose.

Tautinė savimonė

redaguoti

Nors estų tautinė savimonė išaugo XIX a. per tautinį atgimimą,[15] kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau.[16] Biblija buvo išversta 1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektualai, save laikę estais, pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvo Friedrich Robert Faehlmann (17981850 m.), Kristjan Jaak Peterson (18011822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (18031882 m.). Valdantysis elitas nuo XIII a. vis dar kalbėjo vokiškai. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinis estų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti prie suomių, kaip tautinio judėjimo įkvėpėjų, ir kartais net prie latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai.[16]

Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus[17]. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta[18][19] iš dalies dėl giminystės suomiams.

Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo, Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (19201923 m.)[20].

Neseni įvykiai

redaguoti

Daug estų deportavo sovietai, o į Estijos pramonės zonas atvyko daug rusų.

Emigracija

redaguoti
 
Andreas Vaikla, Kanadoje gimęs estų futbolininkas

Viena didžiausių nuolatinių estų bendruomenių už Estijos ribų yra Kanadoje. Ten jų yra 24 tūkst.[3] (kitais duomenimis 50 tūkst.[21]). Po Antrojo pasaulinio karo apie 17 tūkst. estų atvyko į Kanadą, daugiausia į Montrealį. Toronto mieste dabar gyvena daugiausia estų už Estijos ribų. Pirmasis Estų pasaulio festivalis vyko Toronte 1972 m.

Skaityti daugiau

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Population by ethnic nationality“. Statistics Estonia. Suarchyvuotas originalas 2020-04-20. Nuoroda tikrinta 6 June 2019.
  2. http://www.stat.fi/tup/suoluk/suoluk_vaesto_en.html
  3. 3,0 3,1 „Canada-Estonia Relations“. Suarchyvuotas originalas 20 November 2013. Nuoroda tikrinta 2020-02-15.
  4. 14,000 Estonian mother tongue speakers in the UK
  5. „2054.0 Australian Census Analytic Program: Australians' Ancestries (2001 (Corrigendum))“ (PDF). Australian Bureau of Statistics. 2001. Nuoroda tikrinta 17 September 2011.
  6. „Population, by Norwegian/foreign citizenship and country background“. Statistics Norway. 1 January 2011. Nuoroda tikrinta 17 September 2011.
  7. „The distribution of the population by nationality and mother tongue“. State Statistics Committee of Ukraine. 2001. Suarchyvuotas originalas 2008-12-05. Nuoroda tikrinta 2011-10-06.
  8. CSO - Statistics: Persons usually resident or present in the State on Census Night, classified by place of birth and age group
  9. http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/iedzivotaju.html;jsessionid=05A53683B7E515E99E8A2ABADB2E3BA9 Archyvuota kopija 2017-10-21 iš Wayback Machine projekto.
  10. http://www.estemb.be/estonia_and_belgium Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.
  11. Virpi Laitinena et al. (2002), Y-Chromosomal Diversity Suggests that Baltic Males Share Common Finno-Ugric-Speaking Forefathers, Human Heredity, pages 68-78,
  12. Petri Kallio 2006: Suomalais-ugrilaisen kantakielen absoluuttisesta kronologiasta. – Virittäjä 2006. (With English summary).
  13. Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92. http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
  14. Ariste, Paul (1956). Maakeel ja eesti keel. Eesti NSV Teaduste Akadeemia Toimetised 5: 117–24; Beyer, Jürgen (2007). Ist maarahvas (‚Landvolk‘), die alte Selbstbezeichnung der Esten, eine Lehnübersetzung? Eine Studie zur Begriffsgeschichte des Ostseeraums. Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung 56: 566–593.
  15. Gellner, Ernest (1996). Do nations have navels? Nations and Nationalism 2.2, 365–70.
  16. 16,0 16,1 Raun, Toivo U. (2003). Nineteenth- and early twentieth-century Estonian nationalism revisited. Nations and Nationalism 9.1, 129–147.
  17. Piirimäe, Helmut. Historical heritage: the relations between Estonia and her Nordic neighbors. In M. Lauristin et al. (eds.), Return to the Western world: Cultural and political perspectives on the Estonian post-communist transition. Tartu: Tartu University Press, 1997.
  18. Estonian foreign ministry report Archyvuota kopija 2009-03-25 iš Wayback Machine projekto., 2004
  19. Estonian foreign ministry report Archyvuota kopija 2008-03-07 iš Wayback Machine projekto., 2002
  20. Лоткин И.В. Оптационная кампания и эвакуация граждан прибалтийских государств на историческую родину в начале 1920-х годов. Available at http://library.krasu.ru/ft/ft/_articles/0089688.pdf Archyvuota kopija 2006-10-10 iš Wayback Machine projekto.
  21. „Estonian Embassy in Ottawa“. Suarchyvuotas originalas 2015-07-05. Nuoroda tikrinta 17 March 2015.