Kandži (jap. 漢字; romadži – kanji) – kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje kartu su hiragana, katakana ir lotyniškais rašmenimis.

Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Istorija

redaguoti

Kandži į Japoniją atkeliavo iš Kinijos per Korėją) pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų sklaida suaktyvėjo IV a., Japonijai okupavus Korėją, bei VI a. Japonijoje pradėjus plisti budizmui. Pirmas oficialus kandži naudojimo įteisinimas įvyko VII a. Tuo metu japonų kalba neturėjo savo rašto, todėl kiniškais ženklais užrašyti tekstai buvo skaitomi kinų kalba. Tai lėmė, kad su kandži buvo pasiskolintas ne tik raštas, bet ir žodžiai (ypač religiniai, moksliniai terminai). Laikui bėgant jie buvo adaptuoti japoniškam tarimui, taip pat su kai kuriais kandži pradėti rašyti ir japoniškos kilmės žodžiai. Iš to kilo dvigubas tokių kandži skaitymas: kiniškas ir japoniškas.

Dėl kinų ir japonų kalbos gramatikos skirtumų, japonų kalbos nebuvo įmanoma pilnai užrašyti vien tik su kandži. Siekiant panaikinti šį trūkumą, kandži būdavo papildomi papildomais ženklais, vadinamais manjogana. Vėliau, maždaug IX a., iš jų išsivystė lig šiol naudojama kana – dvi skiemeninės abėcėlės (hiragana ir katakana).[1]

Norint japoniškoje spaudoje suprasti ne mažiau kaip 95 % teksto, privalu mokėti apie du tūkstančius kandži ženklų (džiojo kandži) ir jų junginių. Šis kiekis išmokstamas iki vidurinės mokyklos baigimo. Įtraukiant retesnius tebenaudojamais ir beveik nenaudojamus hieroglifus, kandži ženklų kiekis siekia daugiau kaip 3500.

Rašymas

redaguoti

Kiekvienas kandži turi fiksuotą brūkšnelių skaičių ir nusistovėjusį jų užrašymo eiliškumą. Paprastai viršutiniai brūkšneliai rašomi prieš apatinius, esantys arba prasidedantys kairėje prieš esančius dešinėje ir esantys išorėje prieš esančius viduje. Nepaisant brūkšnelių skaičiaus, visi kandži yra tokio paties aukščio ir pločio.

Visi kandži susideda iš paprastesnių, „raktais“ vadinamų dalių, kurių yra 214. Pavyzdžiui, 話 (pokalbis) susideda iš kairėje pusėje esančios dalies 言 (žodis) ir dešinėje esančios 舌 (liežuvis).

Skaitymas

redaguoti

Kandži japonų kalboje sudaro dviejų rūšių skaitymai: on-jomi (kiniškasis skaitymas) ir kun-jomi (japoniškas skaitymas). Būdami junginiuose, kandži dažniausiai skaitomi pagal on-jomi, o pavieniai – pagal kun-jomi, tačiau egzistuoja ir junginių, kuriuose naudojamas kun-jomi arba mišrus skaitymas.

On – jomi (音読み) skirstoma į 4 tipus:

  • Go – on (呉音)
  • Kan – on (漢音)
  • Tō-on (唐音)
  • Kan’jō-on (慣用音)
Kandži Reikšmė Go-on Kan-on Tō-on Kan’jō-on
Šviesus mjō mei (min)
Eiti gjō (an)
Ekstremalus goku kjoku
Perlas šu šu džu (zu)
Laipsnis do (to)
Transportas (šu) (šu) ju
vyr. giminė
Meška
Vaikas ši ši su
Aiškus šō sei (šin)
Sostinė kjō kei (kin)
Kareivis hjō hei
Stiprus kjō

Labiausiai paplitęs tarimas yra kan-on. Go-on yra ypač dažnas budistų terminologijoje, pvz., 極楽 – gokuraku (rojus). Tō-on atsiranda kai kuriuose žodžiuose, pvz., 椅子 – isu (kėdė) arba 布団 – futon (čiužinys).

Kun-jomi

redaguoti

Kun-jomi (訓読み) – japoniškas hieroglifo skaitymas. Kun-jomi reikšmių paprastai būna daugiau nei on-jomi (pastarųjų – maksimaliai 2). Per daugelį metų japonai ir pačius savo hieroglifus papildė naujais – kokudži (国字) hieroglifais, t. y. japoniškos kilmės hieroglifais, turinčiais dažniausiai tik japonišką reikšmę.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Steven Roger Fischer. A History of Writing. Reaktion Books, 2004, p. 195–200

Susiję straipsniai

redaguoti